You are viewing linuzhe

atgal | pirmyn

Tik trys vilkiukai

uzsimerkes
Kai tik išmokau skaityt, mama nupirko labai gražią knygelę. Tai buvo Vytauto Petkevičiaus apsakymas "Tik trys vilkiukai". Be galo liūdnas ir palikęs nepaprastai stiprų įspūdį. Vėliau mano mama tą knygelę man nežinant kažkam padovanojo ir iki šiol man jos labai trūksta. Neseniai gavau Vytauto Petkevičiaus apsakymų apie gamtą rinkinį, kuriame yra ir ši istorija. Tai ne ta pati vaikystės knygelė, bet bent tekstą pagaliau turiu. Dalinuosi:

Vytautas Petkevičius "Tik trys vilkiukai"


Kartą kolūkio brigadininkas atėjo skųstis:
      Nepatikėsit, kažkoks pasiutęs vilkas kai įsisuko į mano gyvulius, gyvenimo per jį nebėra. Papjovė mano šunį, kelias avis iš kailinių iškratė, veršį užkrimto, akliui ligą įvarė ir taip sudirbo karvę, kad pribaigt reikėjo... Nežinau, rodos, ir kaimynai visko turi, ir gano kartu, ir kolūkio bandos nemažos, o jis pasiutelis, tik mano vieno rėžia. Atiduokit šautuvą, labai prašau...
Girdėjau iš žmonių tą keistą istoriją, bet netikėjau, todėl, žiūrėdamas į neramias, vis pažeme bėgiojančias žmogaus akis, į jo kibius, pigiu tabaku išrūkytus pirštus, be jokio reikalo pašančius kepurę, aš paklausiau:
      O apie vilkyčius teisybė?
      Supainiojo velnias, - atsakė ir, užmiršęs prašymą, pakilo, patrypčiojo prie durų ir išėjo, palikęs kambaryje sušutusių drabužių, seniai nekeistos avalynės ir dar kažkokį slogų, atstumiantį, bet ilgai įsimenantį kvapą...
 
Tankiam, bet jau gerokai šoktelėjusiam į dangų jaunuolyne, kur kažkada buvo karo apkasai, po dideliu samanomis apžėlusiu gelžbetonio luitu, dar vis žiojėjo nemaža kiaurymė. Ją ir surado Vilkė, ištrūkusi iš to šūvių pragaro, iš tų be galo tankių mišką griaunančių garsų ir ją persekiojančių žmonių riksmo.
Tai prisiminusi, Vilkė vis dar glusčiojo ausimis, drebėjo ir piktai kaukšėjo iltimis kiekvienam ją pasiekiančiam įtartinam garsui.
Kažkoks nesuprantamas noras jau seniai ją traukė slėptis, vertė ieškoti vienumos, maudė giliai įsikasti kur nors po išvarta ir nieko neprisileisti artyn. Bet tada ji buvo ne viena. Ją lyg šešėlis sekė didelis, be galo artimas ir išmoningas Vilkas. Pajutęs tą nenumaldomą norą slapstytis nuo kitų, jisai išvijo iš olos barsuką, gerokai praplatino jo būstą, iškasė, užslapstė išėjimą ir, tyliai urgzdamas papašė į vidų. Toje sausoje ir gerokai įruoštoje oloje būtų ne taip jau bloga, tačiau jos nebėra. Ji pilna dūmų ir ugnies.
Nėra ir Vilko.
Dabar ji buvo viena šitame šaltame, drėgme ir keistu akmeniu atsiduodančiame urve. Vienui viena...
Ji greitai pasitvarkė, kaip mokėdama, priklojo lapų, samanų, priplėšė gaurų ir ėmė laukti. Jai buvo baisiai neramu, nes Vilkė dar niekada nesijautė tokia silpna, tokia ligota ir vieniša, kaip dabar. Ji visą savo amžių praleido rujoje, o paskui kai atsiskyrė, visur ir visada ją sekdavo tas didelis ir geras Vilkas.
Ir štai pačiais paryčiais atsirado jie. Akli, kurti, gležnučiai ir nepaslankūs. Ji, meiliai urgzdama, vis laižė juos, vis dangstė savimi ir prisimerkusi snaudė, jausdama kaip kruta ta švelnutė jos kūno šiluma, kaip krapštosi po ja ir čepsi drėgnais snukučiais ir kaip nuo tų bakstelėjimų pranyksta tiek laiko ją varginęs skausmas.

Vilkyčių buvo trys.

Ji kiauras dienas ir naktis niekur jų nesitraukė, vis laukė Vilko. Jis ją lengvai suras. Ji niekada jo nekviesdavo, nekaukdavo, kaip kiti vilkai, bet jis visuomet atsirasdavo šalia, kai tik prireikdavo pagalbos. Tai tapo įpročiu. Bet Vilkas nebegrįžo. Praėjo savaitė, kita, ir ji darėsi vis piktesnė. Alkis traukė gomurį, pro dantis varvėjo nebesulaikomos seilės, o ji vis kentė, laukė, kol pajuto, kad ir jos vaikai pasidarė tokie pat neramūs, alkani.
Ilgiau delsti ji nebegalėjo.
Gerai apdangsčiusi vilkyčius ir kiek užslėpusi angą, vieną šiltą pavakarę ji pirmą kartą išlindo iš jaukios vilkų kvapu jau persiėmusios irštvos ir neryžtingai sustojo, pajutusi, kokios nepaprastai silpnos ir sunkios nuo ilgo gulėjimo ir didelio alkio pasidarė jos kojos.
Vilkė kiek pasitampė, pasirąžė ir, nepakeldama nuo žemės snukio, kelis kartus apibėgo taip svetingai ją priglaudusią daubą. Dėl viso pikto kiekvienoje akivaizdesnėje vietoje ji paliko savo žymes, kaip darydavo prityrę vilkai, kad į jos naują urvą neįkvakintų koks apžlibęs barsukas arba rajus enotas; padraskė, aštrindama nagus, samanas paardė žvyrą ir neskubėdama nubindzeno į pamiškę.

Kažkas vertė ją bėgti dar toliau, tačiau ji baiminosi dėl paliktų vienų vilkaičių, todėl skubotai pauodė vėjo atneštus kvapaus, pasiklausė kartu su jais atplaukiančių garsų ir, nieko pikto neaptikusi, prigulė prie nedidelio tako.
Praėjo žmogus, ir ją nupurtė baimė. Ne, šitų ji niekada nelies. Jie visada su ugnimi: ir rankose, ir kailyje, ir dantyse.
Vilkė pakilo ir vėl kelis sykius apibėgo miškan įstrigusius ir dūmais kvepiančius namus. Dar pasidairė, bet arčiau eiti ji neišdrįso. Pritūpė viskam pasiruošusi, ir... staiga šalia jos sujudėjo žemė. Joje kažkas krebždėjo ir įnirtingai kasėsi paviršiun. Jos nuostabi klausa nepraleido nė mažiausio garso, Ji glustelėjo ir atsargiai ėmė šliaužti prie to krutančio kupstelio. Ir vos tik kyštelėjo iš jo smailus kurmio snukelis, sučiupo jį dantimis, papurtė ir liuoksėdama kuo skubiausiai sugrįžo pas vaikus.
Ir kitą dieną ji tenkinosi gero kąsnio nevertomis pelėmis, varliukėmis, paukštelių lizduose paliktais kiaušiniais ir kitokia nelabai gardžia smulkme. Tiktai trečios ar ketvirtos dienos rytą prie nedidelės kūdros ji nusičiupo visai nebaugščią naminę žąsį. Sudraskiusi paukštį, Vilkė dalį grobio paslėpė ir vėl kelias dienas iš irštvos nesirodė.
Bet vilkiukai augo, ėmė ropinėt po urvą ir, pristigę pieno, kaskart vis atkakliau ir atkakliau baksnojo tuščią ir perkarusį jos pilvą. Reikėjo maisto, o Vilko vis nebuvo. Ji net pamiršo jį. Dabar visą jos dėmesį prikaustė tie mažai paslankūs, mieli padarai, kuriuos ji laižė, kamšė savimi ir kurie tuoj pat išsklisdavo po visą irštvą, neduodami jai nė valandėlės pailsėti.
Bet tas nuovargis jai buvo be galo malonus. Ir medžioti Vilkei nebuvo sunku. Aplink knibždėjo visokia gyvybė. Pilni keliai valkiojosi palaidų šunų, šmirinėjo benamės katės, strakaliojo nebaudžiamo zuikiai.
Tame miškelyje ir kaime niekas dorai ir nežinojo, kas yra vilkas, tačiau pilkoji jų nelietė. Ji vis dažniau ir dažniau išsiruošdavo į ilgesnius reidus, nes jai kažkas tarytum kalte kalė, kad tai, kas laksto po nosimi, yra jos dalis, kad niekur nedings, tiktai išnykdami prišaus nelaimę.
Ji apsiprašo vieniša, bet vis nerimo dėl vilkiukų, nes tie jau išsigudrino išlįsti iš olos, ir ilgai nesulaukę savo maitintojos, imdavo ją šaukti, negarsiai cypauti, o kartais neiškentę ir bandydami jėgas, visai kaip seniai stūgteldavo.
Reikėjo juos mokyti medžioti, reikėjo popinti, o jis vis nesuspėdavo, vis lėkdavo ir stengdavosi, kad tik jie neliktų alkani.
Bet vieną kartą, parnešusi iš medžioklės pilnus nasrus mėsos, ji irštvos neberado.
Taip stropiai jos slapstyta landa buvo atkastas, išdeginta ugnimi, išbjaurota, o jos vaikų – tik vienas kvapas. Tarsi pablūdusi, Vilkė puolė šen, puolė ten, priglausdama snukį prie pat žemės, ir vis nieko nerado. Čia bėgta vieno, slėptasi krūmuose, čia prigulta ir lyg pakilta į orą... O ten vėl kito, paties stipriausio, kandžiotasi, priešintasi... bet vėl išnykta. Čia ištrypta žolė ir kraujo lašas, čia palikta nedidukė baimės žymė, čia skausmo... Tačiau visur, prie kiekvienos vietelės, kur būta jos vilkaičių, kartu su irštvos šiluma dar tebetvyro šuns ir piktas žmogaus kvapas: sumišęs svetimos, susvilusios žolės, sušutusios ir mėšle išbristos odos ir dar kažkoks nepažįstamas, tačiau be galo nemalonus, pyktį sukeliantis tvaikas...
Be galo persigandusi, ji sekė tais atvėsti nespėjusiais pėdsakais, retkarčiais sustodama, pasiklausydama ir vėl įbesdama jautrų snukį į dideles, ne savo kojom išmintas ir šleivojančias pėdas. Kartais ji jautė vaikų kvapą čia ore, čia žemėje, čia vėl aukštai ant lapų, ir tas atradimas jai kėlė dar didesnę baimę.

Ji nežinojo, kad tas žmogus nešėsi jos vilkyčius storam, priskretusiam maiše, užsimetęs ant plačios nugaros.
Prie nedidelės kūdros, kur ji pagavo žąsį, dar viskas tebekvepėjo jos vaikais: truputį apšlapinta žolė, sena kultuvė, padreikti ajerai ir sunkūs akmenys... Jie buvo net šilti, tarytum gyvi, tiktai vanduo, tylus ir pažaliavęs, jai nebesakė nieko.
Ir Vilkė vėl pasuko prie namų tais šlykščią baimę ir neapykantą sukeliančiais pėdsakais, tačiau kas kartą jos vaikų šilima vis mažėjo, nyko, kol visai išblėso prie ugnimi, karštu vandeniu ir prakaitu atsiduodančios pirtelės. Ir kur tik žengė tas pyktį sėjantis žmogus, jo nė sekundę nepaliko čia iš kairės, čia iš dešinės siuvančio šuns pėdos.
Eiti arčiau namų ji kažkodėl pabūgo. Paklusus instinktui, truputį staktelėjo ir pakėlė snukį. Prie būdos amsėjo pririštas aviganis. Degė didelės, iš rastų suverstos irštvos kiaurymės, skambėjo geležis, ant žemės gulė aitrūs dūmai, klegėjo žmonių balsai.
Visą naktį Vilkė lakstė čia prie kūdros, čia prie kiemo, pramynė takus, tačiau vilkiukų nesurado. Ir tik išplaukus delčiai užvertė į tamsų dangų snukį ir gailiai gailiai sukaukė. Ji dar pabandė sykį, kitą ir, nukorusi galvą, sugrįžo prie irštvos liekanų.
Tik čia ji davė sau valią. Staugė, kvietė, kasė smėlį, ir vėl kaukė, nieko negalėdama surasti. Pagaliau ji puolė į mišką, aplakstė visus savo šiltus ir jau gerokai pamirštus pėdsakus, tačiau ir šičia nieko nesurado. Vilkiukai ja niekur nesekė ir niekur jos neieškojo.
Po savaitės, praradusi viltį, ji vėl atsliūkino prie miško pakraštyje telkšančios kūdros. Joje iškilęs pūpsojo keistas plūduras. Nuo jo dvelkė dumblu, maurais, sugedusia žuvimi ir... jos vilkiukais. Vilkė nedvejodama puolė į vandenį, kyštelėjo snukį ir beregint atšoko pasišiaušus.
Tą bjaurų dvoką ji gerai pažino, kai iš gausios jų rujos liko tik ji viena. Tai buvo jos ir nebe jos vilkiukai. Nuo jų jau plaukė tos pačios didžiausios baimės kvapas, kurį pajutę, sudrebėdavo net visko matę vilkai ir be jokio šūvio ar ugnies tučtuojau pasukdavo į šalį. Tačiau ir tas baisusis kvapas nebūtų išgąsdinęs Vilkės, jeigu tame išmirkusiame plūdure ji būtų pajutusi bent menkiausią savo vaikų krustelėjimą ar šilumą.
Išbridusi iš vandens, ji pakėlė galvą ir sukaukė ant viso šilo. Gailiai ir pratisai. Bet ir šį sykį niekas jai neatsiliepė: aplink nė vieno vilko, o kiti, tie nevilkai, tik slėpėsi nuo pilkės stūgavimų, bijodami net sukrutėti.
Dabar Vilkė niekur neskubėjo, tačiau kažkokia nesuprantama ir jai nepavaldi jėga atvedė ją prie miškan įsispraudusių namų. Užbėgusi pavėjui, kaip kažkada, slapstydamasi žolėje ir laukdama, kol Vilkas užvarys ant jos stirnaitę arba kiškį, ji ilgai uodė orą ir staiga nutirpo. Nuo kiemo vėjas atnešė jai nemalonaus šuns ir tą pirmą kartą prie irštvos pajustą kvapą. Ji neišlaikė, liuoktelėjo per kiemą keliais ilgais šuoliais, nutvėrė net suambryti nespėjusį aviganį, išmetė jį į viršų ir, klaktelėjusi iltimis, nutvėrė už jo laibo minkšto kaklo.
Apsvaigusi nuo kraujo, ji tol purtė, draskė ir maitojo, kol iš šunelio beliko vieni padraikai. Paskui pabruko uodegą tarp kojų ir atsigrįždama, vis pasipurtydama ir urgzdama, nubėgo atgal į mišką.
Tačiau ir kraujo tvaikas jos neprivertė užmiršti vaikų.
Tai šen, tai ten pabuvusi ir apibėgusi nedideles savo valdas, ji būtinai vėl sugrįždavo prie irštvos ir, prisiminusi tą nemalonų svylančios žolės ir rūgtelėjusios odos kvapu persisunkusį žmogaus pėdsaką, pasišiaušdavo visa ir ilgai kalendavo sveikais baltais dantimis. Dabar ji puikiai jautė, kad, neišnaikinusi šito dvoko, jau niekada nebegalės ramiai medžioti.
Atsliūkinusi į pamiškę, ji ilgai sekė didelę ir sočią bandą.

Atidžiai uodė orą, šiaušėsi iš baimės, pamačiusi žmones, virpčiojo, girdėdama burzgiant mašinas, bet vos tiktai tuo nekenčiamu kvapu persisunkusi karvė priklydo prie krūmų, pilkoji puolė ir įsikibo jai į kaklą.
Margė baubė, bandė užkabinti ją ragu, bandė suimti kojomis, bet Vilkė spaudė iltis lyg replėmis, draskė ir nepaleido... Iš visų pusių jau lupsėjo žmonės, jie šaukė, rėkė, svaidė akmenis, o ji vis ardė, draskė... Ir tiktai trinktelėjęs šūvis bei keli be galo kandūs švino gabaliukai nuvijo ją atgal į mišką.
Paskui prie diendaržio Vilkė pasigavo veršį. Su juo susitvarkė žaibiškai ir išdidi, pajutusi savo jėgą ir vertę, nubindzino į šilą. Palakusi iš trykštančios versmės vandens, ji prigulė prieš savo pėdsaką ir kiek aprimusi ėmė snausti. Jos niekas nesivijo.
Taip bėgo dienos. Vilkė vis rečiau ir rečiau belankė irštvą. Ji buvo užsiėmusi rudens medžiokle. Reikėjo pasiruošti stirnos šuoliais artėjančiai žiemai, reikėjo gerai misti, o jos sužeistas ir šratų išvagotas kailis vis šėrėsi, vis dulko ir kėlė pilkei nerimą. Kankino vis labiau didėjantis alkis. Ir ji medžiojo.
Vieną sykį ji grįžo soti į savo naują guolį po didžiule pušies išvarta. Ties skurdžia, reta viksvele apžėlusia pievele ją privertė sustoti avys. Jų buvo daug, o didelės bandos Vilkė niekada nemėgo. Pauodusi orą, ji taikiai vikstelėjo uodegą ir buvo besukanti šalin, tačiau tas nelemtas kvapas jai vėl priminė vaikus.
Ji suabejojo. Stabtelėjo. Įtraukė į šnerves įšilusiais pelynais kvepiančio oro ir sukluso: be tos karčios žolės, dar dvokė karšta vilna, sočiu tvartu, pienu ir...
Ją nupurtė tas kūdroje išplaukusius vilkiūkščius pražudęs kvapas. Pilkoji puolė prie tą dvoką skleidžiančių avių ir ėmė suktis kaip pasiutusi: ji griebė vieną, griebė antrą, išpurtė jas iš kailinių ir dar ilgai stovėjo apsižergusi trečią, stebėdama, kaip nusitraukusios kitos avys, baisiausiai bliaudamos, skuta kuo toliausiai nuo namų. Ji šoktelėjo paskui, nusivijo varsną, bet, daugiau neužuodusi to siutą keliančio kvapo, pasuko atgal.
Atėjo žiema. Prisnigo, pripustė, suvertė pamiškėje kalnus, o paskui spustelėjo šaltis.
Kaskart jai darėsi vis neramiau ir neramiau. Kiekvieną tylią naktį ji vis dažniau ir dažniau kaimyninėj girioj išgirsdavo kvietimo pilną Vilko balsą.
Pripratusi prie vienumos, pilkoji tik klausydavosi, urgzdavo, o vieną kartą neiškentė ir atsakė. Šiaip sau, nes jai be galo įkyrėjo būti vienai.
Ir štai prie jos priklydo senas, išsišėręs Vilkas. Ne tas, kurio ji laukė, todėl ji vyptelėjo nusivylusi, liuoktelėjo, priglaudusi ausis už gaurų, ir pasuko į šalį.
Bet senis neužpyko. Ir kelio nepastojo, tik bindzino, pagarbiai atsilikęs, ir kaip mokėdamas, meilinosi. Medžiodamas jis jai palikdavo pačius gardžiausius kąsnelius, buvo prityręs ir atsargus, niekad be reikalo neeikvodavo jėgų, todėl Vilkė jo nevijo, bet ir artyn neprisileido. Atšokęs nuo jos ilčių, senis tik apsilaižydavo priguldavo į sniegą, pasekdavo ją akimis ir, sunkiai pasikėlęs, vėl taikiai risnodavo iš paskos. O vieną rytą jį Vilkė nusivedė prie tos miške įstrigusios sodybos ir drąsiai žengtelėjo į kiemą. Senis perspėdamas suurzgė ir gerokai atsiliko. Pilkoji apibėgo ratą ir vėl pabandė nusivesti jį prie tuo nepakenčiamu kvapu dvokiančio arklio, tačiau jis nieko nesuprato. Tada ji sugrįžo ir nejuokais paleido dantis į darbą. O jis tik traukėsi ir rambiai gynėsi, viliodamas ją kuo toliausiai nuo tos pavojingos, vilkų nelankomos vietos. Netekusi vilties, tą naktį ji ėmė šauktis kito.
Jis neužtruko.
Tai buvo didelis, gražus, plačiakrūtinis patinas. Kiek juostelėjusi jo nugara ramiai žvilgėjo mėnulio šviesoje. Jis neskubėjo. Pirmas apibėgo, apuostė Senio paliktas žymes ir tik tada priėjo ir atsigulė į sniegą visai netoli jos. Nuo šito ji nepasuko šalin, bet ir nesimeilino. Vilkė jau puikiai žinojo savo vertę ir nesiskubino jos rodyti kitiems. Įpratusi būti vieniša, ji dar nenujautė, kaip pasielgs su šiuo naujoku.
Bet Senis nesnaudė. Jis apibėgo juos ratu, pakapstė atbulas sniegą ir atsistojo perdaug arti. Vilkė išsišiepusi ir, staigiai pasisukusi, kirto į jo retus gaurus. Tai buvo geras ženklas. Jaunasis šoko, ir juodu susikibo. Aplinkui sudulko sniegas, sukaukšėjo iltys, bet pilkosios tai jau nelietė. Ji net nelaukė pabaigos. Kiek pasitraukusi, abejingai nusigrįžo ir ramiai nubindzeno šalin, nes jautė, kad vienas iš jų būtinai pavys.
Tiktai prie to kiemo, atnešusio jai tiek skausmo ir nelaimių, Vilkė stabtelėjo. Ir ji neapsiriko: kaip dažną naktį, arklys tebestovėjo pririštas prie medžio ir vienišas, truputį apsnigtas, atvipusiomis lūpomis rankiojo nuo sniego šieno likučius. Pro didžiulėm krūvom suverstų medžių kiaurymes liejosi šviesa, sklido žmonių balsai. Jie irgi stūgavo, tikrai labai keistai ir nemokšiškai.
Pakėlusi snukį, pilkoji ilgai uodė ir tyrė kartu su triukšmu vėjo nešamus kvapus. Jų buvo daug ir visokiausių, tačiau vieną ji būtų išskyrusi ir iš didesnės maišaties. Suvirpėjusi nuo staiga užplūdusio ją siuto, Vilkė prigulė ir pasiruošė... Supratęs, ko ji nori, didžiakrūtinis Vilkas pralenkė ją ir didžiuliais šuoliais, lengvai ir neskubėdamas, nubėgo arkliui už akių. Staiga tas mėsos kalnas suparpė, sužvingo ir atsistojo piestu. Tai buvo taip nelaukta, lyg būtų pajudėjęs akmuo arba to pikto žmogaus subjaurotas ir žemės įkastas medis, kurių čia buvo be galo daug, nejudrių, pūvančių... Vilkė sutriko ir stabtelėjo. Tačiau kai subraškėjo lūžtanti šaka, kai, tempdamas paskui save jos nuolaužas, gyvulys kiek įkerta nudundėjo šalčio sukaustytais laukais, pilkoji nebesusilaikė ir pasileido jam iš paskos. Tai buvo klaida.

Ji puikiai matė, kaip iš šono, vis dar tikėdamasi užbėgti arkliui už akių, pūškavo Vilkas. O ji vis vijo ir vijo, didindama spartą. Prabėgo vieną lauką, antrą, trečią... Bet čia sniegas buvo aukštas ir purus. Lomelėse jis siekė iki kaklo. Uždusę, iškišę liežuvius, jie nenoriai sustojo, pažiūrėjo nubėgančiam įkandin ir apsigrįžo.
Jie juk nebuvo alkani.
Palaižęs sniego, Vilkas kiek atsipūtė ir neskubėdamas, vis atsigrįždamas, pasuko atgal į mišką. Kiek padvejojusi Vilke neišlaikė ir kviečiama nusekė jam iš paskos.

Ji bėgo rami ir nesidairydama, tik retkarčiais įbesdama į sniegą snukį, apuosdama ir pasigrožėdama jo tvirtai minamu taku. Dabar jai nebebuvo svarbu, kur ją nuves tas Vilkas.
Ji jautė, kad juo galima pasitikėti, ir, todėl stropiai taikė savo žingsnį į plačias, šiltas jo pėdas.


O vedlys vis vedė ją tolyn, tolyn, kol pasibaigė pažįstami laukai ir prasidėjo nauja, didelė, per ilgą žiemos naktį neapibėgama giria.

p.s. Visos šios nuotraukos pasiskolintos iš interneto platybių. Kitaip turbūt ir būti negali, kai vilkų Lietuvoje beveik nebeliko. Tiems kam rūpi jų išlikimas rekomenduoju apsilankyti http://www.vilkai.lt/

Tags:

Comments

( 2 ūkt — tavo ūkt )
vilkas_pilkas
Sep. 8th, 2008 08:24 pm (UTC)
Teksto dar neperskaičiau, bet nuotraukos tai puikios, labai patiko ..
(Anonymous)
May. 27th, 2010 09:52 pm (UTC)
ausra
sita knygute perskaiciau kai man buvo 5 metukai.labai didelis ACIU,kad idejot.nes atsimenu tik iliustracijas-jos tamsios,niurios ir tai kad apie mamos vilkes skausma.dar karta ACIU,kad leidot vel prisimint mano pirmaja knygute.perskaiciau ne nemirktelejusi.mano mama irgi ta pati padare su knyga nes atsimenu kad as labai verkiau del tu vilkiuku...
( 2 ūkt — tavo ūkt )